želminys

želminys sm. 1. ppr. pl. žr. 1 želmenys 1: Želminiai visai išdegę esą TP1880,28. | sing. col.: Attrūksta karvė, su rasa paėda ar rudinį žélminio [ir išpunta], tai vaiko Kpč. 2. žolė: Želminį radom kokį – broliui vis [į herbariumą įdėti] Tlž.